- kutinti
- 2 kùtinti, -ina, -ino tr. DŽ, kutìnti, -ìna -ìno 1. daryti, kad atkustų, atsigautų, penėti, auginti: Moters kutìna gyvolius (augina, šeria, kad būtų riebūs, kad atkustų) J. Mažą vaiką motina kutìna (augina) J. Prikaipusius žąsyčius dabar žardienoje kutìname, bene atkutinsime kaip norint Sr. [Moterys] daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė S.Dauk. Išguldžiau čia iš teutonų kalbos raštą apei apynių auginimą į žemaičių kalbą, idant kožnas parskaitęs žinotų, kaip reik kutinti tą žolę S.Dauk. Kožną metą ūkinykai, pirmą sykį išgirdusys perkūniją griaunant, senovė[je] liuob pulti ant veido ir kūlį vartalioti, melsdamys … perkūną, kad kutintum derlius javus M.Valanč. 2. prk. skatinti, žadinti, kelti: Tas ant galo kutino didį norą liuosumo M.Valanč. Kutinti bočių meilę didelis reikalas rš. 3. prk. džiuginti, guosti: Lietuviai ir žemaičiai, pavaryti nu savo namų ir dirvų, giriose klaikinėjo, tuom vien kutindami savo širdį, jog nekaltais žmonimis yra ir nori dar lietuviais būti S.Dauk. Niūniuo[ja], tarsi kutindamas širdį laimingesne atente S.Dauk. \ kutinti; apkutinti; atkutinti; iškutinti; nukutinti; prakutinti; sukutinti; užkutinti
Dictionary of the Lithuanian Language.